Kodėl mes bijome odontologų?

Žmonija su odontologija susidūrė gana senai. Archeologai pirmąsias dantų taisymo operacijas datuoja 3000 metų prieš Kristų. Manoma, kad jau ir tais laikais buvo atliekamas dantų protezavimas bei kitos gana sudėtingos procedūros. Šiuos teiginius patvirtina kapavietėse rastos mumijos ir įvairūs įrankiai. Odontologijos menas buvo vystomas egiptiečių, graikų–romėnų, kinų civilizacijose. Nepaisant to, visuomenėje iki šiol sklando apsilankymo pas šiuos specialistus baimė.

Turbūt viena iš to priežasčių - dantistų asocijavimas su skausmu. Juk nedaugeliui yra pasisekę taisant dantį nepajusti skausmo. Dėl to didelė dalis žmonių, o ypač vaikų, šios profesijos žmones savo pasąmonėje piešia kaip kankintojus. Ypač jautriems odontologų kabinetų lankytojams pašiurpsta oda tik išgirdus grąžto garsą ar užuodus vaistų kvapą. Nepaisant besivystančių technologijų: geresnių nuskausminamųjų, modernios įrangos, daugelis žmonių tebebijo dantistų.

Yra keletas šios baimės priežasčių. Visų pirma jau minėta odontologų baimė atsiradusi vaikystėje. Vaikai turi itin stiprų savisaugos instinktą ir tik patekę į nežinomą aplinką, odontologo kėdę, vaikas pasąmonėje susikuria odontologo–kankintojo įvaizdį. Kita priežastis taip pat psichologinė. Specialistams atliekant tokias procedūras kaip dantų protezavimas, visas procesas yra dalinai jaučiamas ir matomas. Pacientams retai atliekama narkozė, o juk tokios procedūros metu galima matyti savo kraują, kas tikrai nėra malonu. Na ir kaip jau minėjau, nuolatos patiriamas nors ir nestiprus skausmas taip pat turi didžiulės įtakos baimės atsiradimui.

 Įdomu tai, kad kovojant su dantistų baime Didžiojoje Britanijoje yra sukurtas tinklalapis (www.dentalfearcentral.org).

Antra vertus mus gali nustebinti Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktų tyrimų duomenys:

·         1997 metais Gallup kompanijos apklausoje odontologo profesija užėmė penktąją vietą pagal žmonių pasitikėjimą.

·         Kitoje tos pačios kompanijos apklausoje aukštu balu buvo įvertintas odontologų rūpestis ir asmeninis bendravimo lygis su klientu.

·         Taip pat yra nustatyta, kad 83 procentai amerikiečių lieka patenkinti po apsilankymo pas dantistus.

Gana įdomūs faktai iš dalies paneigiantys žmonių baimę odontologams. Visgi šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad didelė dalis suaugusių žmonių susitaiko su apsilankymo pas odontologą būtinybe. Taip pat ir patys specialistai per pastaruosius dešimtmečius pradėjo skirti didesnį dėmesį asmeniniam bendravimui su klientu, kuris padeda sumažinti baimės jausmą, tokiu būdu net dantų protezavimas tampa ne tokia baisia procedūra. Juk išties šios profesijos žmonės tiesiog stengiasi mums padėti.

Dantų implantų istorija

Dabartiniai dantų implantai ir jų gamybos technologija tapo revoliuciniu išradimu suteikusiu begalei žmonių galimybę vėl nusišypsoti. Vis dėlto šis metodas praeityje žmonijai buvo neprieinamas, o noras tūrėti gražią šypseną mus, mirtinguosius, persekiojo ir senovėje. Taigi šiame straipsnyje bus pasakojama apie praeityje naudotus dantų pakaitalus ir šių diegimo paslaptis.

Pirmieji dantų implantai aptinkami Majų civilizacijoje. Būtina paminėti, kad ši civilizacija yra žinoma dėl puikių pasiekimų astronomijos, matematikos ir rašytinės kalbos srityse. Turbūt mokslo skatinimas šios kultūros atstovus pastūmėjo iki bandymų pakeisti iškritusius dantis.

1930 metais archeologai dabartinio Hondūro teritorijoje rado įrodymų, kad 600 metais po Kristaus ši kultūra naudojo dantų pakaitalus panašius į dabartinius implantus. Archeologai aptiko majų gyventojų skeletus, kurių žandikauliuose buvo įstatytos apdirbtos jūrinės kriauklės. Tokie atradimai buvo aptikti ir Egipto civilizacijoje.

Vis dėlto senosiose kultūrose labiau buvo paplitę dantų protezai. Jie buvo paprasčiau pagaminami ir lengviau panaudojami, nei tuo metu skausmingos ir sunkios dantų implantacijos operacijos. Protezai buvo gaminami iš gyvūnų kaulų, ypač iš ilčių, taip pat iš porceliano, keramikos, medžio ir kitų medžiagų.

Galiausiai 1952 metais Švedų gydytojas Dr. Branemark netyčia atrado titano sąveiką su kaulais. Daktaras atlikinėjo kaulų gijimo bandymus naudojant įvairus metalus. Netikėtai bandymo metu naudojant titaną šis suaugo su kaulu. Beje, tuo metu manyta, kad žmogaus kaulų sąveika su kitomis medžiagomis yra neįmanoma. Šis atradimas buvo dabartinių implantų pradžia.

Vėliau daktaras Leonard Linkow tobulino implantacijos procesą. Dešimtajame praeito šimtmečio dešimtmetyje šio daktaro dantų implantai buvo įsodinti daugiau nei devyniolikai tūkstančių pacientų. Per beveik 50 metų trukusią karjerą gydytojas parašė keletą knygų apie implantacijos procesą bei užpatentavo nemažai savo paties išradimų. Į pensiją Leonard Linkow išėjo 2002 metais.

Galima paminėti ir kitą to meto gydytoją sėkmingai praktikavusį dantų implantaciją. Stefano Melchiade Tramonte italų gydytojas pradėjęs naudoti naują technologiją įstatant dantis. Jis naudodavo titaninius varžtus, ant kurių buvo dedamas protezas.

Dantų implantų technologijos nuolatos vystosi. Galbūt po šimto metų paprasti dantys bus pašalinami dar vaikystėje, o vietoj jų bus įdiegiama negendantys implantai. Juk negalime ateities nuspėti.

Kabių istorija: pirmoji dalis

Kabės tai sistema, kurią sudaro ant dantų klijuojami breketai ir juos jungiantis lankas. Prietaisas naudojamas siekiant pataisyti netaisyklingą dantų sukandimą ar tarpus tarp jų. Ši sistema per pastaruosius dešimtmečius labai ištobulėjo, atsirado keletas įvairiausių rūšių kabių. Visgi pasirodo, kad ne vien mūsų laikais tiesūs dantys buvo trokštama įvaizdžio dalis, senovės kapavietėse dar ir dabar randama prietaisų skirtų kandžio koregavimui.

Pirmosios kabės ir breketai rasti senovės Egipto kapavietėse. Mumijų burnose aptikti metalinėmis juostomis apvynioti dantys, prie juostų pritvirtinta geležinė styga. Amerikos ortodontų asociacija pripažino, kad šis prietaisas greičiausiai yra dabartinių kabių protėvis.

Vėliau 400 – 500 metais prieš Kristų Graikijai išgyvenant aukso amžių, šios šalies filosofai Hipokratas ir Aristotelis savo metraščiuose aprašė įvairiausias dantų ligas ir jų gydymo būdus. Tuose aprašymuose taip pat yra minimas dantų tiesinimas naudojant to meto kabes. Šie prietaisai taip pat rasti Etruskų (Romiečių protėviai) vėliau Romos piliečių kapavietėse. Taigi senovės civilizacijų gyventojai neįtikėtinai kruopščiai rūpinosi gražia šypsena.

Beje, kalbant apie senovės civilizacijas įdomu dar ir tai, kad Kristaus amžininkas Aurelijus Kornelijus Celsus pirmasis labai tiksliai aprašė kreivų dantų ir tarpelių tarp jų gydymą, naudojant kabes. Nepaisant pasisekusių eksperimentų, dėl nežinomų priežasčių, jo pasiūlyti metodai nepaplito didingoje imperijoje. Vėliau Romą užkariavus šiaurės gentims atėjo tamsieji viduramžiai, kurių metu buvo labiau saugomasi maro nei rūpinamasi dantimis.

Iki 18 amžiaus odontologinės operacijas dažniausiai atlikdavo barzdaskučiai kirpyklose. Tuo laikotarpiu skaudančių dantų problemos buvo sprendžiamos pasitelkiant kraujo nuleidimą, jei ši procedūra nepadėdavo sugedęs arba kreivai nuaugęs dantis tiesiog būdavo ištraukiamas. Akivaizdu, kad viduramžiais kabės ir breketai būtų išgelbėję ne vieną dantuką.

Pagaliau 1728 metais prancūzų dantistas Pjeras Fauchard išleido knygą „The Surgeon Dentist“ (liet. Chirurginė odontologija), kurioje paskyrė visą skyrių dantų tiesinimui. Fauchard naudojo pasagos formos prietaisą vadintą „Bandeau“ iš tauriųjų metalų, kuris padėjo ne vienam pacientui. Šis odontologas yra vienas pirmųjų mūsų laikų odontologų pradėjusių skirti dėmesį sąkandžio problemų turinčių pacientų gydymui. Vėliau sekė dar vienas svarbus išradimas padėjęs gydyti netaisyklingą sukandimą, bet apie tai kitame straipsnyje.